Koks tobulos tėvystės sėkmės receptas?

Vaikų ugdymas yra sudėtingas ir painus procesas. Informacijos apstu, tačiau ji skirtinga. Blogiausia, kad nėra vieno teisingo recepto ar kelio, kuris tiktų visoms šeimoms ir garantuotų, kad bus užaugintos savimi pasitikinčios, empatiškos ir laimingos asmenybės.

Nagrinėdama problemas, su kuriomis susiduria tėvai, pastebiu vieną esminį reiškinį, kuris priveda prie chaoso. Tai kraštutinumai. Norisi garsiai įvardinti kas yra tobulos tėvystės receptą – BALANSAS.

Kai kažko yra per daug ar per mažai, tuomet ir prasideda visos bėdos. Nekalbu apie dvimečio isteriją parduotuvėje ar nenorą išjungti televizorių, tačiau besaikis vaiko lepinimas ar negebėjimas skirti kokybiško laiko vaikui tampa kraštutinumas, kuris anksčiau ar vėliau iššauks dar didesnes problemas.

Vaikui reikia meilės, apkabinimų, dėmesio. Tačiau ne mažiau reikalingos ribos, taisyklės, susitarimai. Suprantu, kaip gali būti sunku pasakyti “ne” verkiančiam vaikui, tačiau dešimtas saldainis, trečia valanda prie planšetės ar nenoras dėtis šalmą jau yra disbalansas.

Kaip neprarasti nuovokos išlaikant balansą? Užduokite sau klausimus:
• Tai vaiko poreikis ar noras? Vaikas nori dar vieno ledo, tačiau ar jam jo reikia?
• Koks bus rezultatas ilgalaikėje perspektyvoje? Antras ledas jau viršytų visą vaiko pridėtinio cukraus dienos normą. Ar nuolat per didelis suvartojamo cukraus kiekis turės poveikį jo sveikatai paauglystėje?
• Kaip mano vaikystės patirtys lemia sprendimą? Tėvai manęs nelepino, todėl mano vaikas gaus viską, ko nori.
• Kaip mano būsena daro įtaką sprendimui? Esu pavargusi, todėl geriau vaikas gaus antrą ledą, nei klyks pusvalandį.

Tėvystė iš esmės yra sudėtingas procesas ir yra be galo svarbu įsisąmoninti, kad niekada nebus viskas tik gerai. Bus gražių dienų, bet bus ir neigiamų emocijų, nuovargio ir ašarų. Svarbiausia atkreipti dėmesį, kad bendras gerų dienų skaičius savaitėje būtų didesnis nei blogų. Jei visos dienos yra tik geros, taip pat priimčiau kaip kraštutinumą, nes arba pildomi visi vaiko norai arba galima įtarti raidos sutrikimus, kadangi visi vaikai turi jausti pyktį, liūdesį, nusivylimą.

Balansas (besąlygiška meilė + ribos, taisyklės) = tobula tėvystė.

Balansas (besąlygiška meilė + ribos, taisyklės) = tobula tėvystė.

Noriu padrąsinti ieškoti informacijos, pagalbos ir sprendimų jei jaučiate, kad krypstate į kraštutinumus.

Kodėl vaikams reikalingos pareigos?

Keičiasi laikai, skiriasi kartos, požiūriai, tačiau pagrindinis tėvų tikslas išlieka tas pats – užauginti atsakingas ir savarankiškam gyvenimui pasiruošusias asmenybes. Būdų tai padaryti esti įvairių, tačiau vienas geriausių ir veiksmingiausių – pareigų namuose priskyrimas.
Dažnai tėvai, neįpareigodami vaikų atlikti tam tikrų pareigų ar buities darbų, galvoja, jog taip vaikui sukurs laimingą, pilnavertę vaikystę. Toks noras lepinti, myluoti, apgaubti rūpestingumu savo atžalas, žinoma, yra natūralus, todėl vis atrodo, kad vaikas per mažas pats apsirengti, pasikloti lovą, susitvarkyti kambarį. Suaugusiųjų siekis viską padaryti už vaiką suprantamas, nes taip tiesiog greičiau, švariau ir paprasčiau. Tačiau ar tai naudinga pačiam vaikui?

  1. Skatina savarankiškumą ir atsakomybę.
    Kuo daugiau pareigų vaikas įpratęs turėti namuose, tuo jam bus lengviau pradėti naują, savarankiškumo reikalaujantį, gyvenimo etapą už namų ribų. Pavyzdžiui, pradėjęs lankyti naują ugdymo įstaigą vaikas jau ir šiaip patiria stresą: jį supa nauja aplinka, žmonės, tvarka. Negana to, čia jis turės ir pirmą kartą savarankiškai užsitraukti užtrauktuką, apsiauti batus ar susiorientuoti, kuri pirštinė kuriai rankai dera. Jau anksčiau tai daręs namuose vaikas jausis kur kas stabiliau.
  2. Ugdo teigiamus įpročius.
    Pavalgius nusinešti lėkštę, atsikėlus pasikloti lovą, pažaidus susitvarkyti žaislus – tai tik keletas pareigų, kurios ilgainiui taps naudingu įpročiu. Naudingu ir tais atvejais, kai jūsų vaikas vasaros stovykloje bus pripažintas tvaringiausiai mokančiu kloti lovą, ir tolimoje ateityje, pradėjus gyventi savarankiškai be tėvų.
  3. Suartina šeimą.
    Turėdamas savo ir matydamas kitų šeimos narių pareigas, vaikas jaučiasi neatsiejama to dalimi ir visą šeimą supranta kaip vienetą. Atlikęs užduotį, vaikas žino, jog tėvai gali pasitikėti juo, o jis – tėvais. Tai neabejotinai stiprina šeimos tarpusavio ryšį.
  4. Mokosi padėti kitiems.
    Tėvų džiaugsmas, kad vaikas imasi pagalbos buityje, padeda skatinti vaiko pasididžiavimą savimi. Tai ne tik ugdo teigiamus įgūdžius, bet ir empatiją aplinkiniams.
  5. Mokosi priimti pagalbą.
    Kuomet visus buities rūpesčius tėvai prisiima tik ant savo pečių, vaiko pasąmonėje užsifiksuoja žinutė, jog viską reikia daryti dėl kitų: pasirūpinti aplinkiniais, dėmesį skirti tik kitiems, negalvojant apie save. Nors tai gali atrodyti kaip puikus, altruistiškas pavyzdys, šiame kontekste išnyksta mintys apie tai, ko reikia man pačiam: „Ar aš esu pavargęs ir man reikia poilsio? Gal man reikia pagalbos?“ Todėl nevenkite vaikui pasakyti: „Man šiandien buvo sunki diena ir aš pavargau. Prašau šiandien man padėti.“ Tai skatins ne tik vaiko empatiją, bet ir bus puikus pavyzdys, jog reikia pagalvoti ir apie save, pasirūpinti savimi ir prireikus paprašyti aplinkinių pagalbos.